Iš „Mokymo be vaikystės“ jie mums sako, kad „išmoktas bejėgiškumas“ yra reiškinys, pagrįstas lūkesčių nebuvimu ir tikėjimu nesugebėti pasiekti tikslų.
Koncepciją sukūrė Seligmanas, kuris atliko eksperimentų su gyvūnais seriją, kuriai jis dažnai darydavo elektros smūgį, nuo kurio jie negalėjo ištrūkti. Gyvūnai turėjo to išmokti nebuvo įmanoma bėgti, ir jie nustojo priešintis. Vėlesniuose eksperimentuose su universiteto studentais buvo manoma, kad išmoktas bejėgiškumas „sutrikdo normalų vystymąsi ir mokymąsi bei sukelia emocines problemas, ypač depresiją“.
Skaitydamas tarpininkavimą ir smurtą sužinojau, kad toks bejėgiškumas, išmokamas vaikams, gali sukelti nerimą ir depresiją, jei tai siejama su priekabiavimu (patyčiomis), ir gali būti kenksmingas pirmaisiais gyvenimo metais. Taip yra todėl, kad jei nekontroliuojama aplinka, būsimos emocinės raidos pagrindai nesijaučia gerai.
Retkarčiais mes pakomentavome, kad patyčių auka vaikas turėtų paprašyti suaugusiojo pagalbos ir, nors teorija yra tokia, ji ne visada atsiranda praktikoje būtent dėl šio bejėgiškumo. Ar tai yra tas priekabiavęs vaikas, tiesiog galvoji, kad tu nieko negali padaryti, kad išvengtum ar apsigintum nuo situacijos.
Dėl nekontroliuojamų įvykių atsiranda gynyba, nes susidaro lūkesčiai, pagal kuriuos šie įvykiai nepriklauso nuo elgesio. Kai gyvūnai ir žmonės įgyja įsitikinimą, kad jie negali įtakoti nepageidaujamų įvykių, atsiranda bejėgiškumas.
Pamatę, kaip išmoktą bejėgiškumą galima paversti mokyklinio amžiaus vaikais ir paaugliais, norėčiau pakomentuoti, kad yra nuomonių, dėl kurių tėvų priežastys pernelyg saugo jo priežastis. Arba tam tikrose pedagogikose (atminimo knygose, kurios labai priklauso nuo suspensijų kaip spaudimo metodo ir pan.).
Daugiau nei akivaizdu, kad mokytojų misija ir labiau šiandien turėtų būti motyvuoti mokinius kūrybiškai mokytis ir atrasti savo pomėgius. Jie taip pat vaidina labai svarbų vaidmenį užkertant kelią priekabiavimo problemoms.
Bet jei norite sužinoti mano nuomonę, manau, kad mažai vaikų yra pasirengę (kad ir koks būtų tėvų išsilavinimo stilius), atlaikyti patyčias; nebent jie būtų išmokę pulti ir pavergti kitus.
Tai labai įdomi tema, kuria gilinsimės giliau, nes išmoktas bejėgiškumas (nesusijęs su patyčiomis) Tai gali neigiamai paveikti studentų akademinius rezultatus, net jei kiti veiksniai yra palankūs.
Mes taip pat pasidomėsime, ar galima panaikinti išmoktą „bejėgiškumą (ar neviltį)“.
