Kai išeiname, ypač jei gyvename mieste, vaikų nebuvimas gatvėse vis labiau stebina. Jie nenusileidžia vieni žaisti, tai pavojinga. Gatvės nėra draugiškos, automobiliai ir darbas tapo miestų ir gyvenimo savininkais, viskas atrodo jiems skirta. Ir ar tai yra miestai priešiškai nusiteikę prieš vaikus.
Tiesa, kad yra parkų, atsižvelgiant į tai, kokia teritorija yra daugiau ar mažiau prižiūrima ar gausu, tačiau bendra miesto erdvių konfigūracija yra visiškai vaikų poreikių priešai.
Man pasisekė, kad pusę laiko praleidžiu labai mažame pajūrio miestelyje, Cabo de Gata gamtos parke, gražioje vietoje ir su daugybe galimybių žaisti gamtoje, iš kurios nuotraukoje jums rodau mažą kampelį, kuriame Iliustruokite šį įrašą. Vaikai išeina su dviračiu arba žaidžia, maudosi, tyrinėja, tačiau net ir dabar nebevažiuoja be suaugusiųjų priežiūros, bijodami, kas gali nutikti. Kai atvažiuoju į miestą, aš gyvenu mažame, su gausiais žaliais plotais ir labai saikingu eismu, gana saugus, bet nepatenkintas vaiko nemokamam tyrinėjimo poreikiui.
Miestai ir vaikai
Bet Madride ir kitose sostinėse didieji miestai, viskas dar sudėtingiau. Vaikai nebeišeina vieni, ir aš tai suprantu, tačiau jie prarado tą beprotišką laisvę, kuri leido tyrinėti savo sugebėjimus, suklysti, patekti į krūmus, pabėgti iki saugumo ribų. Ir mes turėtume galvoti, kad atėmėme jiems įgimtą poreikį.
Viskas, kas susitaiko, kad apribotų jų gyvenimą uždarose erdvėse: mokyklose, paviljonuose, kur jie veda sportinę veiklą, daugiau užklasinių užsiėmimų, norėdami praleisti laiką, žaisti namuose vieni ar praleisti daugybę valandų, atsiribodami nuo televizijos ar kompiuterio nuotykių. Bet miestas, miestas tapo priešiška erdve savo augimui.
Mano vaikystė gatvėje
Kai buvau vaikas, galbūt buvo mažiau suprantama apie pavojus kad vaikai gatvėje žaidžia vieni. Aš nuėjau su draugais į parką ir vaikščiojome po apylinkes ir net nuo aštuonerių metų perėjau viena į mokyklą, kuri buvo matoma pro mano namo langą.
Vasarą miestelyje, kuriame turėjome namą, aš su dviračiu išvažiavau į nuotykius keliais, užkandžiaudamas ir visą popietę norėdamas būti laisvas ir patekti, pripažinkime, turėdamas gana daug bėdų. Lipdavau į medžius, pasiklydau lauke, pagavau audrą ir prieglobstį po šiaudų ryšuliu, niekada negalvodamas apie medžiotojus, erkes ar vaikų pagrobėjus.
Nežinau, koks būtų idealus vidurys, galbūt mažiau apgyvendintuose miestuose, kuriuose yra mažiau automobilių ir kur kas natūralesnė erdvė, ne tik ribotos automobilių stovėjimo aikštelės, bet ir dideli plotai, kur bėga ir žaidžia piratai, indėnai, tyrinėtojai, laivų nuolaužos ir net batalionai.
Mes nebijome lietaus, nei vėjo, nei šalčio, nei karščio. Nieko neliko uždarytas į namus ir kad aš bent jau vaikas buvau praleidęs daug valandų skaitydamas ir svajodamas, tačiau aš taip pat turėjau galimybę išeiti ir žaisti bet kuriuo metu, bet prakaitau ir būdavau pilnas žemės namuose su Šypsena nuo ausies iki ausies yra visiškai išnaudota potyrių ir nuotykių.
To, ko reiktų vaikams
Vaikų reiktų bėgi ant žolės, o neturi ženklo, draudžiančio lipti ant žolės. Medžiai lipti. Srovės, kuriomis galima sušlapti. Purvas, laukas, triušiai, kurapkos, žemės rutuliai, nauji keliai, kur sugalvoti kelionę į nežinią. Tie dalykai, kurie atrodo neįmanomi, bet kurių reikia mažiems žmonėms. Mūsų miestai yra priešiški vaikams, jie nėra skirti nei jiems, nei realiems poreikiams, ir kad ilgainiui esu tikras, kad tai atsiperka.
Yra JT iniciatyva, vadinama vaikams draugiškais miestais. Nepaisant to, kad nepakankamas, nebent miestas, kuriame gyvename, atitiktų šias savybes, yra pagrindinis dalykas. Pritaikius tai prie mūsų Ispanijos realybės, visiems miestams reikėtų nerimauti, kad būtų žaliosios erdvės su augalais ir gyvūnais, kur galėtų žaisti vaikai.
Gražaus parko su ribota prieiga neturėtų pakakti, jis skirtas tik apmąstyti ar pasivaikščioti. Miestas taip pat turėtų būti aprūpintas mechanizmais, kurių pagalba vaikai galėtų dalyvauti savo nuomonėje kasdieniame gyvenime, laisvai atskleisti savo poreikius ir norus, kad pagal amžių jie nebūtų antros klasės piliečiai, kurių nenori klausyti ir dalyvauti.
Tai yra vienas iš dalykų, kurie man kelia didžiausią pyktį, tie gražūs parkai su veja ir gėlėmis, tačiau su ženklais, draudžiančiais patekti į žaliąją zoną, paliekant vaikus kaip paprastus gamtos stebėtojus, turinčius tik keletą sūpynės, kad būtų galima panaudoti žaidimo ir laipiojimo poreikį.
Nuo miestai priešiškai nusiteikę prieš vaikusGalbūt tėvams belieka praleisti laisvalaikį, kad suteiktų jiems nemokamų žaidimų gamtoje. Savaitgaliais važiuojame į kaimą, net jei esame pavargę. Praleiskite popietės valandas, kad mokykla jas paliktų laisvas, užuot atlikusi pašėlusį namų darbų ir užklasinių užsiėmimų tvarkaraštį, gatvėje ir artimiausioje laisvojoje žaliojoje zonoje.
