Manau, kad nuostabu, bet Viktorijai jau sukako aštuoni mėnesiai. Kaip įprasta šiuo metu, ji išgyvena labai priklausomą etapą.
Jis kenčia dėl skambučio kančia ar išsiskyrimo nerimas, kurio metu kūdikis pradeda ugdyti savo savarankiškumą ir jaučia kančią, kai atsiskiria nuo žmogaus, kuris iki šiol buvo jo „ypatingas asmuo“, kuris dažniausiai būna mama (aš drool).
Jis verkia kiekvieną kartą, kai išeinu iš jo akiračio. Jei būnu su ja gyvenamajame kambaryje ir einu į kitą namo dalį, ji verkia nepasitenkinusi ašaromis. Aš visada turiu būti jo regėjimo lauke, o jei jis yra mano rankose, geriau nei geriau.
Juokingiausias dalykas yra tai, kad jis verkia, kai aš dingstu, bet taip pat, kai aš pasirodo. Jei ji pasilieka minutę minutę kambaryje, grįžusi ji prisimena, kad palikau ją ramybėje, ir verkia reikalaudama apleisti.
Kartais pageidautina nesulaukti jo dėmesio, nes jei jis mato mane tokį, koks aš esu ir nesiimu, jis taip pat verkia. Ir jei ji yra su kitu žmogumi, ji verkia, kad būtent aš turiu ją rankose.
Nors gražiausias dalykas pasaulyje yra jausti, kad mes savo vaikams esame svarbiausi dalykai, nuolatinis kūdikio reikalavimas nė kiek nenuvilia, tačiau, kita vertus, turime leisti jam pradėti tyrinėti pasaulį patiems.
Aš prisipažinsiu, kad būdama mama patiriu ir ypatingą atsiskyrimo kančią. Iki šiol mes buvome tas pats asmuo, visą dieną prilipęs prie to, kad jausčiausi keistai, kai duše buvau viena.
Bet kuriuo metu pradėsite naršyti po visas svetaines. Jis jau grasina išeiti į keturkojus ištirti kiekvieno namo kampo, nieko netrūksta.
Tam tikra prasme jaučiu, kad ji jau nebe mažas kūdikis, visą dieną kabanti ant mamos zylės (taip, aš vis tiek ją maitinu krūtimi).
Mano maža mergaitė, kuri verkdama nėra labai maloni, pradeda žengti pirmuosius savo žingsnius, ir, pirma, ji nuskaito kelią į nepriklausomybę.
