Pastaruoju metu dažnai tai girdžiu hiperaktyvių vaikų skaičiaus padidėjimas nėra tikras. Kuris mane paskatino keletą kartų tai apmąstyti. Negalima paneigti ir to, kad yra vis daugiau tokio tipo diagnozių, o tai dar nereiškia, kad jos teisingos.
Didelė tikimybė, kad dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) diagnozuotas per daug, o tai reiškia, kad daugelis vaikų, kurie nėra, yra paženklinti etiketėmis ir „serga“. Jei diagnozė pridedama kartu su vaistais, tai būtų ne tik nereikalinga, bet ir galėtų kelti pavojų vaiko sveikatai.
Augantis problemos mastas yra toks, kad Jungtinės Tautos (JT) per Jungtinių Tautų vaikų fondą (UNICEF) ir Pasaulio sveikatos organizaciją (PSO) atkreipė dėmesį į padidėjęs ADHD diagnozavimas ir susijęs farmakologinis gydymas, vos pateisinamas klinikiniais kriterijais.
Todėl jie rekomenduoja labiau domėtis, kaip teisingai ir griežtai diagnozuoti ADHD vaikams, ir kad farmakologinis gydymas turėtų būti pradėtas tik išbandžius kitokio pobūdžio psichodagoginius ir (arba) elgesio metodus.
„Evidence in Pediatrics“ išleistame darbe siekiama išanalizuoti galimas a dabartinė ADHD perdiagnozė mūsų akivaizdoje ir žino, kaip to galima išvengti. Keliose klinikinėse rekomendacijose siūloma, kad tokią diagnozę nustatytų tik specialistai (apmokami psichiatrai, neuropediatrai ar pediatrai).
Straipsnyje pavadinimu „Ar yra perdėta dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimo (ADHD) diagnozė?“ Baigiama žinoti, kad svarbu žinoti, jog Ispanijoje, kaip JAV ar Kanadoje, esame panardinti į ADHD perdiagnozavimas ir kad reikia šios priežasties išvengti mokslinės ir etinės priežasties.
Jie siūlo geriau žinoti diagnostikos priemones ir pabrėžia, kad DSM-IV (Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas) ir ADHD įvertinimo skalės (Conners ir ADHD) yra pagrįstos tik iš anksto nustatytais kategoriniais kriterijais, kurie yra papildomi testai, tačiau Jie nėra tiesiogiai diagnozuojami, todėl neturėtų pakeisti klinikinio stebėjimo.
Jie taip pat turėtų būti žinomi kartu su įtraukimo kriterijais, išskyrus pašalinimo kriterijus, nes galimos ADHD diferencinė diagnozė yra plati ir nevienalytė, turinti daugybę neurologinių, vaikų ir psichosocialinių priežasčių, todėl juos visada griežtai turi vykdyti daugiadalykinė komanda.
Be to, klinikiniai ir kontekstiniai paciento duomenys turėtų būti visada integruoti į paciento vertinimą (taip pat tuos, kurie siejami su jų amžiaus ypatybėmis; tai aiškiai matoma, kai susiduriame su galimais vaiko, paauglio ar suaugusiojo atvejais).
Trumpai tariant, geriau suprasdamas ADHD perdozavimo rizika vaiko sveikatai ir laikantis šių specialistų rekomendacijų būtų išvengta daugybės nepagrįstų etikečių ir ypač daugelio problemų, susijusių su nereikalingais vaistais.
