Prieš kelias dienas papasakojau jums apie savo sūnaus angelą sargą Araną, kurio aš niekada nemačiau, bet gera diena atėjo likti ir išgelbėti sūnų iš kelių, o šiandien norėjau prisiminti Parko angelai sargai.
Tai angelai, kurie turi daug darbo, per daug, iš esmės todėl, kad daugelis tėvų jais per daug pasitiki. Jie gerai atlieka savo darbą, yra veiksmingi ir nieko neprašo mainais, tačiau jie nėra neklystantys, todėl daugeliui tėvų būtų gerai, jei nesuteiktų jiems visų vadovaujančio vaidmens, nes vieną dieną jie galėtų išsigąsti.
Supratau, kad jie taip pat egzistuoja parke tą dieną, kai pamačiau maždaug šešerių metų vaiką nukritusį nuo maždaug 3 metrų aukščio parko konstrukcijos.
Mano vyriausias sūnus, kuriam tuo metu buvo 4 metai, taip pat buvo pasiryžęs pakilti ir (kvailys manęs) leido jam tai padaryti. Tačiau aš neatitraukiau nuo jo akių ir, kai jis norėjo nusileisti, padariau tūkstantį ir vieną, kad išvengčiau jokios rizikos.
Tas berniukas, kita vertus, Žaidžiau aukštyje, stebėdamas bet kurį žmogų. Po kelių minučių, kai nuėjome į kitą vietą, berniukas nukrito. Buvo girdimas „Ploff“ kritimas į parko smėlį. Niekas neatvyko jam padėti. Berniukas atsikėlė skųsdamasis, išgąsčio ir galbūt blyškiu smūgiu, laikydamas per daug sužeistą ranką ir eidamas link suoliuko, kur motina jo nematė krintančio (greičiausiai net nematė, kad jis pakiltų, nei ten žaistų).
Ten jis motinai paaiškino, kad nukrito ir buvo padaryta daug žalos. Galvojau apie visas galimas išorines ir vidines traumas, kurias vaikas (ar suaugęs) gali padaryti, kai nukrenta iš trijų metrų aukščio ir haliucinuojasi, kad pamatytų, jog motina jam tiesiog pasakė: "Na, jei jūs save įskaudinote, pasilikite čia šalia manęs", kai jis vėl pasuko galvą ir tęsė pokalbį su kitomis motinomis.
Berniukas liko šalia (tikriausiai jis būtų tai padaręs net tada, kai motina liepė jam tęsti žaidimą), o bėgančio pastato šešėlis valgydavo saulę, kai prabėgo minutės. Tas aukštas pastatas yra teisingas viena iš ligoninių, kurias turime mano mieste, kuris yra centre, per dvi minutes pėsčiomis nuo parko, kuriame buvome.
Tą dieną supratau, kad parkuose yra ir angelai sargai. Bet ne tik tą dieną, nes, deja, mačiau dingusius vaikus, vaikus, kurie verkia be savo tėvų apsaugos, vaikus, kurie ant priverstinio šnipo daro netyčia, vaikai, kurie vieni vaikšto tarp besisukančių sūpuoklių, tarsi kurie vaikščioja be žinios minų lauką, ir vaikai, kurių angelai sargai atvyko šiek tiek vėlai, jau kraujuoti, tolsta kartu su tėvais šaukdami „Mes negrįžtame“.
Aš daug mačiau ir matau, kad žengiau koja į parkus. Gal aš tai mačiau, nes norėdamas pamatyti, turi žiūrėti. Galbūt aš tai mačiau, nes kol aš stebėjau savo vaikus, kiti tėvai jų vaikų nežiūrėjo. Bet kokiu atveju, ar angelai sargai egzistuoja, ar ne, kiekvieną dieną jie dirba daugiau, ir tai nėra gera žinia.
