Prieš kelias dienas Indijoje buvo švenčiamas keisčiausias ritualas mums, vakariečiams: paleisti vaikus iki dvejų metų iš arti 15 metrų.
Nors daugeliui tai yra reta naujovė, tai yra daugiau nei 700 metų gyvuojanti tradicija. Kiekvienais metais šimtai vaikų išmetami iš mečetės stogo tikėdami, kad pakėlę juos su antklode ar paklode, vaikų šeimoms bus užtikrinta sveikata ir gerovė. Praėjusiais metais Lola atrado šią tradiciją, o šiais metais ją atradau, nes jos nepažinojau.
Tie, kurie tuo tiki, sako, kad dėl aukšto mirtingumo kaimo vietovėse šis ritualas yra vienintelis dalykas, kuris jiems tinka.
Vaikai turi būti jaunesni nei dvejų metų, ir, tiesą sakant, šiek tiek baisu, kad su jais kažkas gali nutikti. Jie sako, kad rizika yra minimali, nes, jų teigimu, dar nė vieno vaiko nebuvo nutikę. Nacionalinė vaikų teisių apsaugos komisija šiuo atžvilgiu pradėjo tyrimą, siekdama nustatyti, ar jis nepažeidžia nepilnamečių teisių.
Asmeniškai manau, kad tai kvaila, kad tikiuosi, kad jie pasitrauks, man atrodo, kad pavojus yra akivaizdus ir norėčiau pamatyti galimas tokio sulėtėjimo smegenų pažeidimas, kai kritimas sustoja, bet aš taip pat norėčiau, kad be žvilgsnio į šiaudą svetimoje akyje to ieškotume ir savo viduje.
Pavyzdžiui, Castrillo de Murcia (Burgosas) jie guldo kūdikius ant grindų, kad berniukas, vadinamas „colacho“ (kaip tradicija), peršoktų per juos, kad apsisaugotų nuo savo blogio. Atsiprašau, bet neleisčiau niekam šokti ant mano kūdikio ar būti olimpiniu čempionu.
Kitos tradicijos yra susijusios su gyvūnais, kurie švenčia nužudytą personalą. Tai yra kiti klausimai, todėl ne laikas ar vieta tai aptarti, bet aš manau, kad logiška tai komentuoti mūsų papročiai kitose šalyse taip pat gali atrodyti barbariški.
