17-tą dieną turėjome sudeginti vieną didžiausių ispanų literatūros pavyzdžių - Gabrielą García Márquezą, o prieš kelias dienas mes šventėme Tarptautinė knygų diena (Balandžio 23 d.). Šių dviejų įvykių sąjunga reiškė, kad kai kuriose radijo programose buvo daug kalbama apie skaitymą ir tai, kas García Márquez buvo ir buvo mūsų ir mūsų tėvų kartai.
Visa tai paaiškina, kad aš ėjau bėgti klausydamasis radijo (vietoj muzikos klausau radijo programų, todėl sužinau, kas nutinka pasaulyje), būtent „El món a RAC1“ ir keliomis diskusijų akimirkomis Tertulianai sutiko, kad viena iš švietimo sistemos klaidų ir tuo pačiu neteisybė didžiojo rašytojo atžvilgiu yra ta, kad nė viena jo knyga anksčiau nebuvo privalomi rodmenys mokyklose ir institutuose.
Tai man priminė mano vaikystę ir tai, kaip aš labai nekenčiau skaitymo ir knygų, todėl šiandien rašau jums šį įrašą, kuriame jums suteikiu keletą patarimų, kaip priversti vaikus nekentti knygų ir nekenčiamų skaityti. Tiesą sakant, tai nėra labai sunku.
Išklausęs jų, nusiskundęs visiems dėl tokios situacijos ir sutikęs, kad Gabriel García Márquez turėtų būti privalomas mūsų švietimo sistemos skaitytojas, norėjau išsitraukti telefoną ir atsiųsti Čivināšana į programą sakydami ką nors: „Privalomas skaitymas? Niekada. Dalykai, kurie turi būti skanūs, negali būti daromi privalomai“. Bet aš to nepadariau, nes bėgau ir išimti mobilųjį telefoną rašyti buvo gana rizikinga.
Privalomi skaitymai mokykloje
Tai nepriklauso nuo mūsų, tai priklauso nuo švietimo sistemos, bet tai verčia jus ką nors padaryti yra pirmas žingsnis, todėl nenorite to daryti. Man visada labai patiko futbolas, bet kai įstojau žaisti į klubą ir žaidimas tapo treniruotėmis, viskuo nustatomomis taisyklėmis ir laiku, man jis pradėjo patikti šiek tiek mažiau. Man vis tiek patiko, bet nebebuvo tas pats.
Įsivaizduokite skaitymą, kuris gali būti nuostabus, jei jums patinka knyga, bet sunkus, jei, nors ir patinka, turėtumėte perskaityti taip arba taip, ir baisiai, jei turite skaityti, o jums tai nepatinka. Aš gyvenime palikau labai mažai knygų ir niekada jų neišmečiau, nes mano namuose „knygos neišmetamos“. Dabar yra viena, kurios nebaigiau ir nuėjau tiesiai į šiukšliadėžę, nes nebenorėjau jo matyti dar kartą, koks jis blogas. Jei jie privers mane mane pabaigti, jei privers mane perskaityti, nežinau, kiek laiko prireiktų išdrįsti paimti kitą knygą.
Štai kodėl vaikai, kurių aplinkoje yra daugybė laisvalaikio pramogų, paskutinis dalykas, kurį turite padaryti, kad jis pamėgtų skaityti, yra priversti juos skaityti. Beveik įmanoma priversti juos daryti viską, ką jie norėtų, o ne skaityti, kad jie galų gale skaitytų.
Apibendrinkite tai, kas buvo perskaityta
Kaip jūs parodėte, kad perskaitėte knygą? Na, padaryk jam darbą. Tai jau buvo kulminacija. Jūs perskaitėte knygą, kuri, nors ir buvo gera, tuo metu nesidomėjo dėl kelių priežasčių: nesirinkote jos, ji gali jums nepatikti ir, net jei jums patinka, gali būti netinkamas laikas ją perskaityti. Kiekviena knyga turi savo istoriją ir momentą, ir yra knygų, kurias dabar perskaičiau dar kartą, skaičiau dar vaikystėje, ir kad šią savo gyvenimo akimirką aš mėgaujuosi labiau nei tuo metu, kai jos man labai neprisidėjo.
Na, jei jūs turite ne tik daryti ką nors priverstinai, pavyzdžiui, skaityti knygą, tada ir turite tai padaryti, nuovargis yra daug didesnis. Jei jie taip pat turi puikią idėją priversti jus tai padaryti per šventes arba jums pasakys: „perskaitykite šias tris knygas ir padarykite rugsėjo mėnesio santrauką“. Na, šūdas yra geriausia vieta, kur aš siunčiau savo mokytojus.
Namuose neskaitykite ir neturėkite knygų
Tai priklauso nuo mūsų tėvų: nesakykite kaip pavyzdys skaitytojui. Neskaityk, neimk knygų, nekalbėk apie jas, neturėk knygų namuose. Aš pažįstu žmones ir nesuprantu to jis namuose neturi knygų. Nėra Net ne ornamentas. Net jei vieną dieną jie susilaužytų koją ir neturi nieko bendro, o pamatę, kad nieko nededa jokiame televizijos kanale, duoda pasiimti vieną ir perskaityti kelis puslapius. Net nedėkite medžių lapų tarp jų, kad jie liktų plokšti. Net nedėkite jų po lovelės priekinėmis kojomis ir šiek tiek pakelkite kūdikį miegodami, kad geriau kvėpuotumėte ar būtų mažiau refliukso.
Na, iš tokios lazdos, tokios skaldos. Jei namuose nėra knygų, jei neskaitysite namuose, vaikas sunkiai skaitys. Tuomet neskaitytas vaikas eina į mokyklą, kur verčia jį skaityti. Aš nežinau, kokias knygas ir ką daryti, nežinau, kokias santraukas ir sunkias užduotis turės atlikti visi, kurie nori įtikinti jį ką nors perskaityti.
O jei nėra privalomų skaitymų, kaip sužinoti apie García Márquez?
Na, priartindami jį prie vaikų. Kalbėdamas apie jį klasėje, aiškindamas, kur jis gimė, kur gyveno, ir kartu skaitydamas dalį to, ką parašė. Sužadina vaikų smalsumą sužinoti daugiau apie jį. Perskaičiau nedidelį fragmentą ir jį komentuoju. Dirbi darbą ketvirtį, bet ten, klasėje, tarp visų. O kas nori daugiau apie jį paskaityti, gali tai padaryti namuose. Kurti skaitymo klubas, klubas, kuriame vaikai gali kartu skaityti knygą, ją komentuoti, mėgautis.
Taip, aš žinau, kad tai skamba utopiškai, atrodo, kad tai padarys keturi vaikai, du ar nė vienas. Bet jei taip, tai todėl, kad mes ilgą laiką tai padarėme labai blogai su vaikais, kurie jau įsitraukė į lengvą laisvalaikį „viską man sukramčius“ filmų ar vaizdo žaidimų pavidalu. Tam tikrą laiką tegul istorija greitai prasideda ir baigiasi, aš einu toliau.
Ne, knygos nėra greitos. Knygos yra ilgos akimirkos. Akimirka dabar, kita vėliau. Šiandien įvykis, kitas rytoj ir panašiai, kai dienos eina ir mes skaitome. Galų gale tai yra mūsų gyvenimo akimirkos, paliekančios pėdsaką. O šitų vaikų trūksta, nes stengiamės juos priversti gyventi, kai pasiklysta laiškai Tai yra vienas iš geriausių laisvės momentų, kokį tik galime turėti. Netikite?
